Kūlupėniškių mintys grįžus iš Mažosios Lietuvos
Mūsų bendruomenės nariai jau žino, kad vieną iš rugpjūčio savaitgalių, smagiai nusiteikę, lipsime į autobusą ir keliausime susitikti su kita Lietuvos kaimo, miestelio bendruomene, lankysime istorinius, kultūrinius objektus, o grįždami juos aptarsime, diskutuosime. Šiais metais pasirinkome aplankyti Mažąją Lietuvą, Jurbarko kraštą.
Artėjant link Jurbarko autobusas buvo sustabdytas, o mes tikrinami griežtų pasieniečių, t.y. Smalininkų bendruomenės, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro turistinės edukacinės programos dalyvių.
Su Mažosios Lietuvos istorija susiję personažai – muitinės viršininkas Fricas su pagalbininkais ir madmuazelė Le Kler, vadinamojo prancūzmečio palikuonė (Juos vaidinę kultūros centro direktorius Arvydas Griškus ir Gina Meškauskienė) patikrino kokio esame vikrumo, taiklumo, spartumo ir žinoma kiek sveriame, pakvietė susipažinti su Smalininkų istorija. ,,Smalininkai - išskirtinis miestelis, todėl kad čia gyvena labai darbštūs žmonės, nes paskutiniu metu ypač keičiasi Smalininkų miestelio veidas. Mieste yra 12 gatvių, didžiausia Lietuvoje Smalininkų ąžuolų alėja (207 ąžuolai), seniausia Lietuvoje vandens matavimo stotis, įrengta 1811 m ir t.t“. Istorinius faktus vos spėjome įsiminti, kaip mokyklinis skambutis sukvietė mus į klasę, kurioje griežčiausio veido išraiškos mokytoja (seniūno pavaduotoja Akvilė Bialoglovytė) tikrino mūsų žinias.
Atmintis mūsų bendruomenės narių buvo pakankamai puiki, už tai buvome pavaišinti Smalininkų gaspadinių (vadovė Egita Lyneburgerienė) 10 valandų duonkepyje, specialiame puode troškintu kugeliu. O gerąja patirtimi dalijomės, problemų sprendimų būdais, pasiekimais ir nusivylimais, prie kavos puodelio su šakočiu. Įsiminė smalininkiečių mintis „norint smagiai ir prasmingai gyventi, svarbiausia – gera kompanija ir įdomi veikla“. Egitos suburti bendraminčiai puoselėja lietuvišką paveldą: važinėja po Lietuvą, šventėse ir mugėse rodo, kaip kepami ir verdami kulinariniu paveldu tapę patiekalai, vaišina jais. Subrandino ir naują sumanymą – įkurti kepyklėlę, kurioje visą savaitę pasikeisdami gamins tai, ko parduotuvėse nenusipirksi. Ir pomėgis, ir uždarbis. Visi smalininkiečių gaminami patiekalai turi kulinarinio paveldo sertifikatus. „ Laukiame naujų žmonių, bet ateiti reikia su savo idėja. Bendruomenė padrąsins, patars, padės, bet ką veikti, kiekvienas turi susigalvoti pats. Bendruomenė duoda meškerę, bet meškerioti reikia pačiam“, – sako E. Lyneburgerienė.
Sužavėti tokio smalininkiečių nuoširdumo, meilės Mažajai Lietuvai, atsisveikinome ir patraukėme toliau palei Nemuną. Lankėmės Panemunės, Raudonės pilyse, Veliuonoje, grožėjomės nuostabiais Nemuno vingiais.
Bet likusios kelionės metu keliautojai dalijosi mintimis, gimusiomis idėjomis ir pastebėjimais iš smalininkiečių veiklos. Bendro darbo, bendro tikslo siekimo kartu, t.y. esančių vietinių organizacijų – kultūros, seniūnijos, dviejų bendruomenių – reikia ne pavydėti, o mokytis.
Bendruomenės pirmininkė Jūratė Mačernienė
