Keliavome po Zarasų kraštą
Ankstyvą rugpjūčio 19 d. rytą, nepabūgę pranašaujamo karščio, gerai nusiteikę, rinkomės pasiruošę ilgai kelionei į Zarasus.
Nors dėl techninių kliūčių vėlavo autobusas, bet savo darbą išmanančių vairuotojų dėka, tikslą pasiekėme.
Degučiuose mus pasitiko gidas Evaldas Dumbravas, supratęs mūsų kelionės nuovargį palydėjo iki ilgiausios, tik Lietuvos teritorijoje tekančios Šventosios upės. Joje po ilgos kelionės į Aukštaitiją nuplovėme pavargusias kojas. Atgavę jėgas lankėme Tiltiškių malūną, kurį 1936 m. pastatė Alfonsas Juozėnas savo lėšomis. 1986 m. Antanas Žilėnas, tuomet buvęs Zarasų elektros tinklų rajono viršininku, įkūrė Energetikos muziejų, bet tai jau praeitis... Tokiame gamtos prieglobstyje neįsivaizduojamas chaosas – šiandien malūnas atgijęs: išlikusios orginalios girnos, keltuvas, autentiški vitražai, tačiau dabar didžiają muziejaus dalį užima senoviškų radijo aparatų kolekcija. Švelnūs radijo garsai nukėlė į tolimą tolimą praeitį – kai radijo imtuvas prilygo stebuklui, ir žmonės „gaudė“ kiekvieną perduotą žinią. Kolekcijos savininkas Dalius Bučenka ne tik mielai pasakojo apie įvairiausius radijo eksponatus, bet parodė atskirą erdvę perklausoms. Rodos, dar visai nesenos, mums gerai žinomos - vinilinės plokštelės: įvairiausių autorių, įvairiausių metų... Nori išgirsti jaunystės įrašą? Ir užliūliuoja malonūs prisiminimai, matėme ir pirmųjų garso laikmenų - gramofoninių plokštelių. Išeini iš malūno praturtėjęs dvasiškai – įspūdžiai puikiausi, o dar paties Daliaus žemaičiams padovanota daina brazdinant gitara…, bet ir mes nelikome skolingi mūsų balsingoji Jovita, pritariant smagiai kompanijai, padovanojo malūno šeimininkui žemaitišką dainušką.
Aplankėme Salaką, Gražutės regioninio parko lankytojų centrą. Gaila neteko išgirsti 90 - metės Vidos Žilinskienės „Jūrų muziejaus“ įkūrėjos istorijų. Neišdildomą įspūdį padarė Salako akmeninių plytų 45 x 45 x 80 cm bažnyčia. Žvelgiant į jos 72 metrų aukščio bokštą svaigsta galva. Stebėjomės to meto žmonių darbštumu, nes bažnyčia pastatyta 1905-1911 m.m.?! Dabartiniai objektai, turint išmanią techniką statomi ženkliai ilgiau.
Kitas sustojimas - Šlyninkos Vandens Malūnas – 300 metų iki šių dienų veikiantis technikos paveldo statinys su autentiška įranga. Klausėmės šmaikščių malūnininko Stasio pasakojimų apie malūno gyvenimą, stebėjome, kaip gaminami miltai, kruopos, sėlenos.
O šalia malūno esančiuose amatų namuose mums pasiūlė čia kepamos duonos, blynų iš čia sumaltų miltų, kokių dar nebuvome ragavę, galėjome rinktis kaip skanausime - su spirgučiais ar uogiene?
Zarasuose neaplankyti Stelmužės ąžuolo ir apžvalgos rato, būtų didžiulė nuodėmė.
Stelmužės vardas plačiai žinomas dėka seniausio (1500 metų) ir storiausio Lietuvoje ąžuolo, gyvuojančio senajame Stelmužės dvaro parke. Gidas Evaldas pasakojo istoriją apie Stelmužės ąžuolą, jog jo drevėje kažkada buvo rasti žmogaus griaučiai su prancūzišku šautuvu – tai buvo Napoleono kareivio, bėgančio iš Rusijos, slėptuvė. Taip pat apie lobius po Stelmužės šaknimis, apie tai kad per ąžuolo drevę galima nusileisti į požemių pasaulį. Dvaro kaimynystėje stūkso nemažiau reikšmingas žmogaus triūso šedevras – nedidelė „medinukė“ Šv. Kryžiaus bažnyčia. pastatytą 1650 m., naudojant tik kirvį, o durų lentų sutvirtinimui - kaltinius vinis.
Zarasų apžvalgos ratas – Lietuvoje unikalus ir analogų neturintis statinys. Įspūdingus vaizdus į Zaraso ežerą bei Zarasų miesto apylinkes stebėjome nuo 17 metrų aukščio ir net 34 metrų pločio.
Savo kelionę užbaigėme lankydamiesi miniatiūriniame „Kryžių kalne“. Šis neįprastas objektas prie Ilgio ežero dar neprilygsta Šiaulių „Kryžių kalnui“, tačiau ir čia, Imbrado krašte – Kvintiškėse, gausiai lankosi, meldžiasi, stato kryžius tikintieji, ežero vandenyje ir aplinkui esančioje pievelėje nuolat gausėja medinių, metalinių kryžių, šventų skulptūrų, netoliese iškilo ir didinga koplyčia. Toje vietoje vanduo toks švelnus, skaidrus, taip raminančiai veikia, kad net nesinori eiti į krantą ir autis batais. Aplinka toje šventoje vietoje kažkokia neįprasta, nekasdienė, čia atsipalaidavome, palikome visus rūpesčius. Aplinkui, kur tik akys užmato, vis matėme kryžius. Pačių įvairiausių formų, dydžių, konstrukcijų, medžiagų. Unikalūs metaliniai kryžiai, kurie sumontuoti iš motociklų ir automobilių dalių. Šiuos kryžius, matyt, pastatė baikeriai, motociklų ir automobilių sporto mėgėjai, melsdami sėkmės, laimingo kelio. O gal kuris nors kryžius atsirado pagerbti avarijų aukas? Užrašas ant vieno kryžiaus iškalbingai skelbia: „Palaimink mūsų kelius ir bekelę…“ Šioje mažoje kryžių karalystėje gali ir pasimelsti, ir apie gyvenimo prasmę pamąstyti, ir pailsėti, ir nuo kasdieninių rūpesčių atitrūkti.
Padėkoję savo kraštą mylinčiam, nuoširdžiam gidui Evaldui, patraukėme į savo mielą gimtą Žemaitiją.
Žr. foto albumą
