HEINO TARTES IR DRAUGAI

Tradicinės liaudiškos muzikos šventės „Grok, žemaiti!“ išvakarėse kūlupėniškius linksmino estų kapela „Heino Tartes ir draugai“.  Turėjome išskirtinę galimybę apie estišką armoniką tiesiogiai išgirsti iš jos meistro Heino Tartes.

Armonikų meistras ir kapelos „Heino Tartes ir draugai“, vadovas 63-erių H.Tartes estiška armonika groja nuo 7-erių. Niekur nesimokęs muzikos ir, kaip pats pripažino, jog „su natomis sekasi sunkokai“, H.Tartes sugebėjo ne tik atgaivinti senąsias Estijos meistrų tradicijas, bet ir Pietų Estijos mieste Piulvos suburti estiškos armonikos mokyklą. Be to, H.Tartes iniciatyva buvo surengta Armonikos šventė, kurioje šiuo instrumentu vienu metu grojo per 60 įvairaus amžiaus muzikantų. Tai įvardinama kaip retas reiškinys, nes estiškai armonikai nėra rašoma kūrinių, natų, kiekvienas muzikantas groja savaip, tam tikra prasme improvizuodamas.

„Aš atsimenu, jog apie 1982-1988 metus Estijoje dar vykdavo estiškos armonikos varžytuvės. Po to senieji muzikantai kas išsivažinėjo, kas iškeliavo anapilin, ir šis estų liaudies instrumentas pradėjo nykti. Kai sugalvojau atgaivinti estiškos armonikos meistravimo tradicijas, nebe labai buvo iš ko mokytis - tad ardžiau senųjų meistrų darbus. Sunkiausia buvo sugalvoti, kaip į instrumento vidų įstatyti jam „balsą“, - prisiminė H.Tartes, kurio rankomis jau sumeistrautos 46 estiškos armonikos.

Į pirmąją savo armoniką H.Tartes įmontavo senojo akordeono „balsus“. Dabar, teigė meistras, bepigu – pačią svarbiausią armonikos detalę galima užsakyti pas Italijos meistrus.

Estiška armonika – brangus instrumentas, kainuojantis ne mažiau kaip 3 tūkst. eurų (per 10 tūkst. Lt). Tačiau tiek instrumentų, kiek suspėja padaryti H.Tartes – prie vienos armonikos dirbant kiekvieną visą dieną tenka paplušėti gerą pusmetį – neužtenka, o fabrikuose tokie instrumentai išvis negaminami. Tad meistras ėmėsi iniciatyvos šio darbo pamokyti ir kitus: šiuo metu Estijoje armonikas daro 3 meistrai.

„O užsakymų armonikoms turime 5 metams į priekį“, - teigė H.Tartes. Jis pusiau juokais tvirtino, jog pagaminti estišką armoniką nėra sunku – tereikia mokėti valdyti keletą įrankių – nuo plaktuko iki replių. Armonikai gaminti naudojama juodojo ąžuolo, obels mediena, instrumentą kiekvienas meistras savaip puošia, o kad armonika užgrotų – ją reikia surinkti iš 3 tūkst. 750 dalių.

Apie 1890-uosius sukurtas instrumentas turi senųjų meistrų sugalvotą užraktą: kaip „atsirakina“ armonika? – šį klausimą kapelos vadovas uždavė ir kūlupėniškiams. Drąsiausias nasrėniškis Petras mėgino atrakinti šį gražų instrumentą, deja...

Dėkojame kultūros darbuotojams Jovitai Rimkuvienei ir Antanui Žvinkliui  už smagiai praleistą laiką.