Bendruomeniškumas - Kūlupėnų ateitis

„Čia yra mūsų gimtinė, čia norėtume gyventi visada. Kūlupėnuose visur jaučiamės kaip namuose – ar savo kieme, ar mokykloje, ar išėję palakstyti. Visi vieni kitus pažįsta, yra draugiški – todėl mūsų kaime taip gera gyventi“, – vaikiškai atvirai čiauškėjo jauniausioji 450 metų jubiliejų švenčiančių Kūlupėnų karta. Taip paprastai mažieji kūlupėniškiai pasakė viską, kas svarbiausia nuo 1566-ųjų istoriją skaičiuojančiuose Kūlupėnuose.

Mažiausiajai kartai antrino ir toji karta, kuriai netrukus bus laikas kelti sparnus iš gimtinės. Tačiau ir jų mintys – daug žadančios ne tik Kūlupėnams, bet ir visai Lietuvai.

„Keliauti yra gerai. Norėti užsidirbti, kad ir svetur, – nėra blogai. Galbūt, kai užaugsime, negyvensime Kūlupėnuose, niekas nežino, bet aišku viena – čia sugrįžti norėsis visada. Labai gerai žinome, kad gyventi ir kurti gyvenimą norėtume Lietuvoje. Po klajonių po pasaulį vis tiek norisi savų namų. Gyventi Lietuvoje nėra blogai. Kaip ir gera gyventi kaime, Kūlupėnuose. Mes, jauni žmonės, turime ką veikti: tinklinis, koncertai, spektakliai, šventės. Tik spėk suktis! Viskas priklauso nuo žmogaus – jei norėsi, veikti visada atrasi ką“, – neabejojo šventinėje amatų mugėje Kūlupėnuose kalbintos Greta, Viktorija ir Sigita.

Pasak 450-ojo Kūlupėnų jubiliejaus organizatorių, kad yra čia ką veikti ir kad tai – puiki vieta gyvenimui, suvokė dar kūlupėniškių protėviai.

„Atėjo mūsų protėviai į apylinkes, pavargę prisėdo ant didelio kūlio-akmens. Apsižvalgė aplinkui ir liko gyvenimo kurti“, – tokie žodžiai nuskambėjo prieš atidengiant paminklinį akmenį pačiame Kūlupėnų centre.
Šis akmuo gyvenvietėje stovėjo daugelį metų, kol buvo įgyvendinta sena svajonė Kūlupėnų simbolį-kūlį papuošti iš metalo kaldinta istorine data. Ši mintis virto realybe, kai bendruomenė pateikusi paraišką "Kūlupėnams - 450" gavo finansavimą iš Kretingos rajono savialdybės (projekto vadovė Jūratė Mačernienė).

„Akmuo ne vienerius metus stovėjo geležinkelio stotyje su kitu užrašu, vėliau buvo padėtas Kūlupėnų centre su viltimi, kad vieną dieną turės svarbų užrašą – 1566. Mūsų darbščiosios bendruomenės pirmininkės Jūratės Mačernienės rūpesčiu, atsirado užrašas "Kūlupėnai 1566". Būtent tais metais prasidėjo mūsų istorija – Kūlupėnų vardas pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Nuo tada gyvenvietė augo ir plėtėsi. Šiandien gyvenvietėje gyvena daugiau negu tūkstantis žmonių“, – prieš atidengiant paminklinį akmenį su užrašu kalbėjo Kūlupėnų seniūnijos seniūnė Rita Lubienė.

Seniūnė Kūlupėnų ir apylinkių žmones paminėjo neveltui – jie yra šiandienos didžiausias turtas. Tai įrodė didelis būrys kraštiečių, susirinkusių į pasibuvimą po šv. Mišių ir šventinę mugę bei linksmybes Kūlupėnų centre. Į savo gimtinę bent trumpam grįžo visoje Lietuvoje Kūlupėnų vardą garsinantys kūlupėniškiai. M. Valančiaus pagrindinėje mokykloje jie dalijosi savo prisiminimais apie gimtąjį kraštą, pasakojo savo gyvenimo istorijas.

„Mieli namiškiai, svečiai ir namiškiai, po ilgų klajonių grįžę į tėviškės gimtadienį, gyvenvietės istorijos nebūna be žmonių istorijos. Kiekvienas iš mūsų esame dalelė Kūlupėnų istorijos. Kiekvienas širdyje nešiojamės tam tikrus įvykius, prisiminimus. Šiandien yra didžiulė šventė, kadangi per tą ilgą laiką kaimas augo, stiprėjo. Esame pačiame jėgų žydėjime. Nesvarbu, kad dejuojame dėl emigracijos. Neblogai paklajoti! Juk tėviškė vis tiek šaukia sugrįžti! Kūlupėnai – viena perspektyviausių Kretingos rajono gyvenviečių. Čia yra viskas, ko reikia – ramybė. O visa kita galima sukurti savomis rankomis“, – kalbėjo rajono meras, kūlupėniškis Juozas Mažeika.

Žmones, kaip didžiausią Kūlupėnų turtą, vertino ir šios gyvenvietės bendruomenės pirmininkė, pagrindinė renginio organizatorė Jūratė Mačernienė: „Be žmonių kaimas negali gimti, gyventi, klestėti. Be žmonių ir jų gyvenimų kaimas miršta. Kiekviena gatvė, kiekvienas takelis, kiemelis byloja apie žmones, kurie čia gimsta, gyvena, juokiasi ir verkia, pykstasi ir apgailestauja, myli ir džiaugiasi kiekviena diena. Kūlupėnuose kaimynas, rodos, kaimyno kvėpavimą jaučia. Ar liga, ar nelaimė, nei atstumas, nei išdidumas nesutrukdo padėti. Gėrio pilna širdis pas kaimyną traukia apie savijautą pasiteirauti. Kaimas, didelis ar mažas, daug ką papasakotų atversdamas savo gyvenimo knygą, mes savąją knygą rašyti pradėjome prieš 450 metų. Šiandien drąsiai galime sakyti, kad esame užauginę, išpuoselėję pačią svarbiausią vertybę – bendruomeniškumą, kuris yra mūsų kaimo ateitis“.

,,Ruošiantis šventei turbūt ir akmuo Kūlupėnuose krutėjo, – juokaudama kalbėjo pirmininkė, – turbūt nebuvo nė vieno žmogaus, kuris neprisidėjo prie šventės organizavimo. Mes visi tarsi pateisinome ir savo bendruomenės pasirinktą moto – M. Valančiaus posakį „Būk it bitelė, kuri iš kožnos žolelės, kvepiančios ar dvokiančios sugeba išsiurbti saldų medų“. Tai reiškia, kad nesvarbu kas esi, ką moki, bet bendruomenei esi reikalingas. Taigi tas susitelkimas, manau, ir yra mūsų, kūlupėniškių, stiprybė.“

Istorijai ir bendruomeniškumui įprasminti buvo sukurtas naujas bendruomenės logotipas, kuris atspindi Kūlupėnų vardo kilmę, rodo, kuo kūlupėniškiai ypatingi. Upelis, aplenkiantis akmenėlius, simbolizuoja niekad neprarandančią jėgų bendruomenę, siekiant užsibrėžtų tikslų.

Šv. Motiejaus bažnyčioje pašventinta vėliava. Vyskupo Motiejaus Valančiaus draugija už aktyvią veiklą statant Kūlupėnų Šv. Motiejaus bažnyčią apdovanojo kleboną Mindaugą Nausėdą ir kūlupėniškį Petrą Lubį.

Svarbiausiu ir iškilmingiausiu 450-ojo Kūlupėnų jubiliejaus šventės ,,Praeitin mintimis sugrįžkim“ akcentu tapo paminklinio akmens atidengimas. Akmenį svarbia data papuošė kalvis mėgėjas, kūlupėniškis Rolandas Valančius.

Kūlupėnų seniūnė Rita Lubienė sveikindama šventės dalyvius akcentavo, kad Kūlupėnai vis labiau gražėja, auga. Į Kūlupėnus grįžta nemažai mokslus pabaigusių jaunų žmonių, kuriasi, tvarkosi ir niekur nenori pabėgti iš gimtojo kaimo. Kūlupėnai yra nepaprastai gražioje vietoje, apsupti Minijos, Salanto, Blendžiavos upių, garsėjantys puikiai besitvarkančiais žmonėmis ir gražia gamta, galbūt todėl ir traukia grįžti gimusius bei augusius šioje žemėje.“

Po paminklinio akmens atidengimo pratęsti šventės visi susirinkusieji buvo pakviesti pasivaišinti gardžia koše, atsigerti arbatos, pabendrauti vienam su kitu. Mugėje buvo galima įsigyti įvairiausių vietinių gamintojų mielų smulkmenų, kastinių, sūrių, naminės duonelės, saldžių gardėsių, net keksiukų su valgomu bendruomenės logotipu, kuriuos iškepė Rūta Domarkienė. Džiugu, kad prisijungė jaunimas: jie prekiavo pasipuošę marškinėliais su bendruomenės logotipu, vadovaujami bendruomenės narės Ritos Drakšienės. Norintieji galėjo pasimokyti velti (bibliotekos vedėja Vilija Macienė), austi (mokytoja Regina Tilvikienė su vaikais). Mugės metu koncertavo Giulnaros Poloneičik vaikų pop grupė „Pumpurėliai“ ir Kūlupėnų kaimo kapela, vadovaujama Stasio Jucio, o kultūros skyriaus vedėja Jovita Rimkuvienė kvietė įsisukti į šokio sūkurį.

Kūlupėnų M. Valančiaus pagrindinės mokyklos atstovai pasitiko popietės dalyvius, kraštiečius – vedžiojo po mokyklą. Kraštiečiai galėjo prisiminti ir pasėdėti suole, kuriame sėdėjo prieš daugel metų.

Bibliotekos vedėja Vilija Macienė priešais aktų salę esančioje fojė surengė nuostabią, turtingą kraštiečių ir vietinių amatininkų darbais parodą.

Šventę baigė muzikinė popietė-pašnekesiai su kraštiečiais Kūlupėnų pagrindinės mokyklos aktų salėje. Kraštiečius kalbino kūlupėniškis, Kretingos rajono savivaldybės meras Juozas Mažeika. Čia susirinkusieji galėjo pasiklausyti skaitomų renginio vedėjos Redos Pilelienės eilių, atliekamų moterų ansamblio „Židinys“ vadovas Antanas Žvinklys) dainų, sušilti nuo smagių kraštiečių prisiminimų apie tai, kas įdomaus ir įsimintino įvyko Kūlupėnuose, kuo jie užsiima dabar. Kalbinti kraštiečiai dalijosi ne tik prisiminimais, bet džiaugėsi suorganizuotu susitikimu, nors bendruomenės pirmininkė, organizatorė Jūratė Mačernienė prašė nepykti už pirmą prisvilusį blyną. Jie dėkojo, teikė dovanas ir sakė, kad blynas neprisvilęs, o netgi mielinis.

Vaišindamiesi gardžiu tortu su užrašu „Kūlupėnams 450“, kurį iškepė Kūlupėnų virtuvės meistrė Jolanta Domarkienė, pažadėta su kraštiečiais tokiame renginyje susitikti gegužės mėnesį kas penkerius metus.

Parengta pagal laikraščių "Pajūrio naujienos" ir "Švyturys" informaciją.